Spektaklis kitaip - po, už ir ant scenos

UgNE
Apr 30, 2017
2 min read

Stebėdami spektaklį dažniausiai pasineriame į režisieriaus sukurtą pasaulį, tačiau retai mintis nuklysta į erdvę už scenos ar po scena. Balandžio 22-23 d. vykęs "Open House" renginys leido aplankyti daug pastatų užkulisių. Tarp statinių ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

Toks teatras, kokiame spektaklius stebime dabar - 1961-1981 m. vykusios rekonstrukcijos rezultatas. Ir juo pasigrožėti galime iki dabar. Teatre nuo pat rekonstrukcijos pabaigos išlikę daugybė interjero detalių. Ekskursija po teatrą prasidėjo nuo fojė. Pasirodo, pirmasis sumanymas buvo šią vietą padaryti parkeliu po atviru dangumi. Tačiau projektas buvo permąstytas ir gyventojams negrąžinus gyvenamųjų patalpų, kur dabar įsikūrusi teatro kavinė, suformuotas fojė. Jame matyti ir viena pagrindinių interjero sprendimų - horizontalios linijos. Teatro sienos "iškolotos" specialiai šiam teatrui pagamintomis plytelėmis. Foje centre - baseinas su moters skulptūra, kuri suteikia salei dinamiškumo, tačiau išlaiko horizontalias linijas.

Teatro erdvė sukurta taip, kad iš Gedimino prospekto kitos gatvės pusės per stiklines duris būtų galima pažvelgti tiesiai į teatrą. Taip pat nuspręsta, kad norint būti arčiau bendros miesto erdvės į teatrą įeiti nėra nė vieno laiptelio. Antras sustojimas - Didžioji salė. Dabar joje - raudonos kėdės, tačiau tai atnaujintas kėdžių variantas. Salė buvo garsi labai gera akustika, tačiau bėgant metams ir besikeičiant aktorių kalbėjimo tonui dabar akustika sulaukia daugiau kritikos

Per užkulisius, kuriuose jau paruošti drabužiai ir atributai aktoriams spektakliui, patenkame ant scenos. Jos aukštis - 28 metrai. Nuo scenoos galima pažvelgti į aukštyn eilėmis kylančias žiūrovų scenas.

Nusileidžiame ir po scena. Čia be spektaklių dekoracijų ir visas mechanizmas, leidžiantis pasukti sceną, kai reikia labai greitai pakeisti dekoracijas. Čia tamsu, mėtosi pelėkautai. Vis dėlto čia vyksta ir vienas spektaklis, kur žiūrovai pakviečiami į šią po scena esančią erdvę - Oskaro Koršunovo "Jelizaveta Bam".

Aplankome ir Mažąją salę. Pasirodo, ji buvo pastatyta kaip eksperimentinė, tačiau vėliau pradėta naudoti spektakliams. Vis dėlto dėl garso izoliacijos vienu metu spektaklis Didžiojoje ir Mažojoje salėse nevyksta.

Apžvelgiame ir dekoracijų dirbtuves. Aukštų lubų salėje - daugybė nebaigtų ir baigtų dekoracijų ir spektakliuose naudojamų atributų.

Praeiname koridoriumi, kuriame aktorių persirengimo ir grimo kambariai. Koridoriuose - daug veidrodžių, kad aktoriai, prieš patekdami į sceną, galėtų mesti paskutinį žvilgsnį į savo išvaizdą. Sovietinius laikus vis dar primenančiais baldais išdėliotu koridoriumi patenkame į Palmės salę. Iš jos atsiveria vaizdas į Gedimino prospektą ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro simbolį - Tris mūzas (Drama, Tragedija ir Komedija). Šios moterys paauksuotais veidais būtent ir gimė šioje salėje. Čia vyksta įvairūs susitikimai, posėdžiai, o kartais net repeticijos, Pavyzdžiui, čia savo spektakliui ruošėsi ir Andželika Cholina su savo komanda.

Nors šio teatro simboliu daugelis palaikytų jau minėtas Mūzas, visgi teatro simbolis laivelis. Jis tapo teatro logotipu po pirmojo šio teatro spektaklio "Viltis" apie žvejų kaimelį. Scenos užuolaidos tuomet buvo papuoštos laiveliu, o po spektaklio jis ir liko teatro ženklu.